Kartos keičiasi, keičiasi įpročiai ir pomėgiai. Šiuolaikiniame kompiuterinių žaidimų amžiuje labai sunku vaiką sudominti, kad jis noriai eitų į kiemą, leistų laiką su draugais. Todėl suaugusiems tenka sugalvoti įdomių žaidimų, kad vaikai žaistų savarankiškai, kad judrūs žaidimai galėtų konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais.
Orientacinis žaidimas – tai pozityvus ir linksmas laisvalaikio praleidimo būdas, nereikalaujantis nei specifinių žinių, nei ypatingų įgūdžių, tačiau sudarantis visas sąlygas atsiskleisti vaikų fizinio bei loginio mąstymo gebėjimams, sustiprinti tarpusavio ryšį su bendraamžiais, patirti daug smagių nuotykių ir įsikrauti nepaprastai daug geros nuotaikos. Žaidžiant tokius žaidimus vaikai sužino kažką naujo, susiduria su visokiausiais netikėtumais bei naujais iššūkiais. Labai svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas su savo komandos nariais, problemų sprendimas ir greita reakcija į netikėtas aplinkybes.
Tokį orientacinį žaidimą-pramogą savo ugdytiniams suorganizavo ir Kėdainių lopšelio-darželio „Vyturėlis” pedagogės.
Pas vaikus atėjusi Raudonkepuraitė (mokytoja Ramunė Linkevičienė) paskelbė prastą žinią – ji užmiršo, kur gyvena josios senelė ir pasiklydo! Vaikai ir jų mokytojos suskubo padėti nelaimingai mergaitei.
Pradžioje vaikai pasiskirstė komandomis. Kiekviena komanda turėjo įminti mįslę, kurios atsakymas ir buvo tas pradinis taškas, nuo kurio prasidėjo atsakymo paieškos: kur gyvena Raudonkepuraitės senelė?
Orientaciniame taške radę dėžutę su įvairiausiomis užduotimis, mažieji vyturiukai turėjo jas atlikti vieną po kitos, kol rasdavo užuominą (raidę) į atsakymą. O sudėję jas į vieną žodį – iššifravo atsakymą ir taip pagelbėjo Raudonkepuraitei. O toji, atsidėkojusi vaikams, laiminga nustarksėjo pas senelę.
https://www.facebook.com/100000812011496/videos/139623451604281/